Avių auginimas, veilės, produktai
Avis augina ūkininkai, gyvulių augintojai, avių augintojai. Rezervai plėstis avininkystei – nederlingos, kalvotos žemės. Škudžių avių veislė – viena seniausių pasaulyje, kilusi iš Rytų Prūsijos, Lietuvos, kitų Baltijos šalių. Nykstančią veislę pavyko išsaugoti Vokietijos augintojams, o prieš kelerius metus škudės vėl atkeliavo į Lietuvą.
Pirmiausiai jos gerai nugano pievą, nugano tokias vietas, kur modernios avių veislės galima sakyti neišgyventų. Škudžių veislės avių augintojai džiaugiasi ne tik jų vilna, kuri esą geriausiai tinka veltiniams bei kitiems šiltiems apdarams velti. Vertinama ir šių nereiklių avelių mėsa, neturinti lajaus skonio ir kvapo. Be šių avių mėsai auginama ir vilnai bei pienui. Pieninė avių veislė Lacaune yra išvesta to paties pavadinimo Prancūzijos regione ir dėl produktyvumo ir labai kokybiško pieno yra labiausiai vertinama gilias avininkystės tradicijas turinčioje šalyje. Vien iš Lacaune avių pieno gaminamas ir Prancūzijos kulinarinis pasididžiavimas – Rokforo sūris. Kita pieninių avių veislė - Ostfryzai. Į mūsų šalį ostfryzai buvo įvežti iš Vokietijos 1992 m. Ostfryzai duoda ne tik pieno, bet ir 4–6 kg 20–25 cm ilgio pusiau plonos baltos vilnos. Be to, pavasarį atvesti jaunikliai iki rudens (per 6–8 mėn.) užauga 50–60 kg, todėl avytes galima kergti jau tais pačiais metais, o avinukus paskersti. Taigi nauda visapusiška. Avių pienas geriamas šviežias arba perdirbamas į varškę, įvairių rūšių sūrius ir jogurtą. Iš avių pieno pagamintas jogurtas yra riebus, ne toks rūgštus ir labai tinka vaikų bei pagyvenusių žmonių mitybai. Skirtingose šalyse pagal savitas technologijas iš avių pieno gaminami įvairiausių pavadinimų sūriai: feta, rokforo, jogurtinis, varškės, brinza, čanach, tušino, osetų, Jerevano, kačkavalo, pikonero, pekarino, rikota, urda ir t. t. Pagal riebumą avių pieno sūriai skirstomi į 4 grupės, t. y. turintys daugiau kaip 55 proc. riebalų, 45–55 proc. riebumo, 14–45 proc. ir mažiau kaip 15 proc. riebumo sūriai.